Kaip gamtinės dujos virsta maistu ant mūsų stalo

Nuo Lietuvos javų laukų iki gamtinių dujų telkinių Barenco jūroje driekiasi aiški grandinė. Pasėliams reikia trąšų, trąšų gamybai – gamtinių dujų, o Lietuvos pajūryje esančiame terminale gamtinės dujos importuojamos ir iš Norvegijos.

Derlingame Kėdainių krašte esančiame ūkyje laukai driekiasi per kelis kvadratinius kilometrus. Per daugelį metų šis ūkis išaugo nuo vos kelių hektarų iki modernaus šeimos verslo, apimančio tūkstančius hektarų ir suteikiančio darbą maždaug 40 žmonių. Šiandien tai vienas didžiausių ūkių Lietuvoje. Ūkininkas Šarūnas Šiušė didžiuojasi tuo, ką sukūrė, tačiau pabrėžia, kad už viso to slypi sunkus darbas.

„Ūkininkavimas niekada nebūna toks pats kiekvienais metais. Reikia prisitaikyti prie gamtos ir kuo geriau išnaudoti tai, ką turi. Turime suderinti pelningumą, aplinkosauginius aspektus ir sąnaudas“, – Norvegijos energetikos milžinei „Equinor“ pasakojo Šarūnas Šiušė, vieno didžiausių Lietuvos ūkių ūkininkas.

Ūkį į priekį veda šeima ir technologijos

Šarūnas ūkį valdo kartu su trimis sūnumis, pasidalijusiais atsakomybės sritimis. Vienas rūpinasi agronomija, kitas – technologijomis, trečias – rinka ir komunikacija. Toks vaidmenų pasiskirstymas atspindi ir platesnę Lietuvos žemės ūkio raidą – nuo tradicinio ūkininkavimo pereinama prie vis labiau duomenimis ir technologijomis grįstos veiklos.

Ūkyje auginami kviečiai, miežiai, kukurūzai, cukriniai runkeliai ir rapsai. Dirvožemio kokybei ir pasėlių augimui stebėti naudojami jutikliai bei skaitmeniniai įrankiai. Trąšos paskleidžiamos tik ten, kur jų reikia, ir reikiamais kiekiais. Siekiama suderinti gerą derlių ir atsakingą požiūrį į aplinką.

„Viskas yra matuojama ir vertinama. Stengiamės trąšas naudoti kuo efektyviau“, – aiškina jis.

Tačiau iššūkių netrūksta. Trąšų kainos smarkiai išaugo, o pelno maržos sumažėjo. Kai kuriems ūkininkams sąnaudos tapo tokios didelės, kad laukai paliekami nedirbami.

Nepaisant to, tikslas išlieka aiškus – užauginti pakankamai maisto ir kartu tausoti žemę.

Trąšos – būtina maisto gamybos grandis

Pramoniniame Jonavos mieste, veikia „Achema“ – didžiausia trąšų gamykla Baltijos regione. Čia gamtinės dujos naudojamos azoto trąšoms ir jų gamybai reikalingiems produktams – amoniakui, karbamidui ir amonio salietrai – gaminti.

Gamtinės dujos yra šios gamybos pagrindas. Iš jų gaminamas vandenilis, kuris savo ruožtu naudojamas amoniakui gaminti. Amoniakas yra pagrindinė mineralinių trąšų gamybos žaliava.

„Tai, kad Lietuvoje turime tokią trąšų gamyklą, svarbu ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Ji didina mūsų savarankiškumą. Mums nereikia importuoti trąšų tam, kad ūkininkai turėtų viską, ko reikia pasėliams auginti“, – sako „Achemos“ generalinis direktorius Ramūnas Miliauskas.

Pasak jo, be trąšų derlius būtų gerokai mažesnis, maisto kainos – daug didesnės, o apsirūpinimas maistu – mažiau užtikrintas.

„Paprastai tariant, be trąšų pasaulyje būtų kur kas mažiau maisto“, – sako Ramūnas Miliauskas.

„Achema“ daugiausia tiekia produkciją Europos ūkininkams, tarp jų – ir tokiems Lietuvos ūkininkams kaip Šarūnas. Apie 80–85 proc. bendrovės pagaminamų trąšų eksportuojama, o likusi dalis realizuojama Baltijos regione.

Ryšys tarp energetikos ir maisto gamybos yra akivaizdus. Be stabilaus gamtinių dujų tiekimo gamyba sustotų. Gamtinės dujos sudaro apie 80 proc. tiek žaliavų, tiek gamybos sąnaudų. Kartu vietinė trąšų gamyba yra svarbi bendro atsparumo dalis – ji užtikrina stabilų trąšų tiekimą ūkininkams ir mažina priklausomybę nuo importuojamų trąšų, kurios yra itin svarbios maisto gamybai.

„Labai didžiuojuosi šia gamykla. Mes atliekame svarbų vaidmenį užtikrinant maisto tiekimą, prisidedame prie Lietuvos ekonomikos ir kuriame darbo vietas. Tačiau tam, kad gamyba „Achemoje“ nenutrūktų, esame visiškai priklausomi nuo stabilaus ir prognozuojamo gamtinių dujų tiekimo“, – sako Ramūnas Miliauskas.

Energetikos ir maisto tiekimo pažeidžiamumo mažinimas

Iki 2022 metų Lietuva dalį gamtinių dujų vis dar importavo vamzdynais iš Rusijos. Tačiau 2014 metais Klaipėdoje pradėjus veikti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalui su plaukiojančiąja saugykla ir dujinimo įrenginiu „Independence“, šalis įgijo galimybę apsirūpinti SGD iš alternatyvių šaltinių. Tai sustiprino Lietuvos derybines pozicijas ir sumažino priklausomybę nuo rusiškų dujų, tiekiamų vamzdynais.

2021 metais rusiškos dujos vis dar sudarė dalį Lietuvos dujų tiekimo, tačiau Rusija jau nebebuvo vienintelis praktiškai prieinamas jų importo šaltinis.

Po Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 metais Lietuva visiškai nutraukė rusiškų dujų importą. Nuo tada šalies poreikiai tenkinami iš alternatyvių šaltinių, daugiausia per Klaipėdos SGD terminalą, į kurį dujos atgabenamos iš įvairių tiekėjų.

Šis pokytis tapo įmanomas dėl ilgalaikių investicijų į infrastruktūrą ir bendradarbiavimo su kaimyninėmis šalimis. Dėl to energetikos sistema tapo gerokai atsparesnė ir lankstesnė, sumažėjo jos pažeidžiamumas geopolitinėms rizikoms. „Equinor“ pirmąjį dujų krovinį į terminalą pristatė 2014 metais ir nuo tada yra viena pagrindinių dujų tiekėjų Lietuvai.

Kur į šalį patenka energija

Lietuvos Baltijos jūros pakrantėje, Klaipėdos uoste, SGD terminalas yra jungtis tarp jūros ir sausumos. Laivai čia atgabena suskystintas gamtines dujas, atšaldytas iki minus 162 laipsnių Celsijaus. Terminale jos vėl paverčiamos dujine būsena ir perduodamos į energetikos sistemą.

Šią dieną prie terminalo prišvartuotas SGD dujovežis „Arctic Aurora“, iškraunantis dujas, atgabentas iš Melkøya šiaurės Norvegijoje. Iš laivo talpyklų dujos perduodamos į plaukiojančiąją saugyklą ir dujinimo įrenginį „Independence“ – jos pavadinimas atspindi tai, ką ši infrastruktūra pastaraisiais metais suteikė Lietuvai.

Tokie kroviniai atgabenami reguliariai, o jų iškrovimas paprastai trunka apie parą. Vėliau dujos vamzdynais transportuojamos toliau – jungtimis, siejančiomis Lietuvą su likusia Europa.

„Paprastai per mėnesį sulaukiame trijų–keturių krovinių. Dujos atkeliauja tiek iš Norvegijos, tiek iš Jungtinių Amerikos Valstijų – priklausomai nuo rinkos sąlygų“, – sako Klaipėdos SGD terminalo logistikos vadovas Nerijus Strazdauskas.

Didžiausias tiekėjas yra „Equinor“, tiekiantis gerokai didesnius dujų kiekius nei kiti rinkos dalyviai.

Terminalas atlieka svarbų vaidmenį visame regione. Anksčiau Lietuva ir kitos Baltijos šalys buvo visiškai priklausomos nuo rusiškų dujų, tačiau Klaipėdos terminalas atvėrė prieigą prie pasaulinių energijos rinkų.

„SGD terminalas suteikia mums galimybę lanksčiai įsigyti dujų iš bet kurios pasaulio vietos. Gamtinės dujos reikalingos namų ūkiams, pramonei, taip pat elektros ir šilumos gamybai“, – sako terminalą valdančios bendrovės „KN Energies“ korporatyvinių reikalų vadovė Jurgita Šilinskaitė-Venslovienė.

Ji pažymi, kad terminalo pajėgumai yra visiškai rezervuoti iki 2032 metų, o gamtinių dujų paklausa išlieka didelė. „Equinor“ taip pat yra sudariusi ilgalaikes sutartis dėl dujų tiekimo ateityje.

„Gamtinės dujos yra lankstus ir patikimas energijos šaltinis. Jos leidžia gaminti trąšas, o tai tiesiogiai susiję su apsirūpinimo maistu saugumu mūsų šalyje ir visame regione“, – sako Jurgita Šilinskaitė-Venslovienė.

Viena nenutrūkstama grandinė

Iš Klaipėdos uosto gamtinės dujos saugiai ir patikimai transportuojamos į šalies gilumą – į trąšų gamyklą Jonavoje, o galiausiai – į laukus, kur ūkininkams jos reikalingos auginant pasėlius.

Ši grandinė sieja energijos tiekimą su apsirūpinimo maistu saugumu – ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione.

Ūkininkui tai reiškia galimybę toliau sėti, auginti ir nuimti derlių. O žmonėms visame regione – labai konkretų dalyką: kad duonos kasdien būtų parduotuvių lentynose.