Tręšimas per lapus: kaip išlaikyti derliaus potencialą?

Tam, kad pasiektume norimą tonažą ir gautume kokybišką derlių, šių dienų ūkininkavimo technologijos dažniausiai remiasi šiais pagrindiniais fundamentiniais agronominiais principais: kokybiška sėkla ir tinkamas dirvos paruošimas, pakankamas makrotrąšų atidavimas pasėliams ir patikima bei efektyvi augalų apsaugos programa. Vis dėl to papildomo tręšimo per lapus galimybės leidžia užtikrinti, kad augalai tikslingai ir tinkamu laiku apsirūpins reikiamomis maisto medžiagomis per visą vegetaciją, o ypač kritiniais augimo tarpsniais, kai mikroelementų poreikis yra didžiausias. Tai taip pat užtikrina kokybę ir prisideda prie gausesnio derliaus. Ne tik pagrindiniai makroelementai: azotas, fosforas ir kalis (NPK), užtikrina tikslingą derliaus potencialą, bet ir mikrolementai: boras, manganas, cinkas, varis, geležis, molibdenas kartu su antriniais mitybos elementais: siera, magniu ir kalciu, sudaro bendrą produktyvumo formulę. Mikroelementai įeina į gyvybiškai svarbių pigmentų, hormonų, fermentų ir vitaminų molekulių sudėtį. Taip pat jie veikia, katalizuoja biochemines reakcijas, kurios skatina vegetacijos procesus, ląstelių dalijimąsi ir užtikrina produktyvumą per visą vegetaciją. Tręšimas per lapus – tai galingas įrankis, leidžiantis reguliuoti augalų gyvybinius procesus ir išlaikyti planuojamą derlių iki pat jo nuėmimo, pasitelkiant mokslines rekomendacijas, sukauptą patirtį ir turimas žinias.

Tręšdami per lapus galime optimizuoti augalų maitinimą ir užtikrinti, kad augalai pasisavins visas jiems reikalingas maisto medžiagas čia ir dabar, bei jų netrūks per visą vegetacijos laikotarpį. Be to, taip galime lengvai valdyti biocheminius augalų procesus ir nukreipti juos tinkama linkme, užtikrinti būsimo derliaus potencialą. Jeigu potencialas didelis ir norime gauti kuo geresnį derlių – tręšti per lapus būtina. Tai ne tik papildomas pasirinkimas, bet privalomas technologinis sprendimas, jei norime išlaikyti ir neprarasti jau esamo pasėlių potencialo. Didžiausias efektas ir nauda pasiekiama tada, kai mikroelementiniai purškimai tręšiant per lapus atliekami kritiniais augalų augimo ir vystymosi etapais. Dažnu atveju naudojant mikroelementines trąšas ūkiams kyla klausimų ir diskusijų dėl efektyvumo ir naudos, tačiau šiuo atveju svarbus tikslingas ir laiku atliekamas šių elementų panaudojimas.

Migliniuose javuose tręšimas per lapus pradedamas anksti, pasiekus antrąjį organogenezės etapą, kai javai turi susiformavusius 2–3 tikruosius lapelius. Šiuo laikotarpiu ypač augalams reikia fosforo (P). Vis dėlto dirvose esantis P yra mažai prieinamas ir augalai jo paima nedaug, nes mineralinis fosforas šarmingose dirvose sudaro netirpius junginius su kalciu, o rūgščiose dirvose – su aliuminiu ar geležimi. Mažesni fosforo kiekiai augalams prieinami tik nedidelėmis porcijomis. Tai galima pagerinti dirvą praturtinus organinėmis medžiagomis. Šiuo atveju dirva praturtinama humusu, pagėrėja jos struktūra ir fosforas ne taip greit išplaunamas iš dirvožemio su krituliais.

Po sėjos šaknų sistema dar yra silpna, tik pradeda formuotis, tad menkai pasisavina šį elementą ir kartu su sėkla atiduotas makrotrąšas, todėl tręšimas per lapus fosforu po sėjos – vienas iš esminių produktyvumą formuojančių sprendimų ankstyvuoju augimo tarpsniu. Fosforas įeina į bioenerginių junginių (ATP, ADP, AMP ar NADPH) sintezę ir užtikrina ląstelių energijos balansą audiniuose. Šis elementas atsakingas už javų krūmijimąsi ir žiedynų gemalinių užuomazgų formavimąsi – kiekybinius ir kokybinius jų rodiklius. Taip pat fosforas esmingai skatina šaknų sistemos formavimąsi ir vystymąsi, o tai tiesiogiai lemia kitų mineralinių elementų pasisavinimą, kai šaknų sistema tinkamai susiformavusi. Tai esminis elementas augimo pradžioje, nes kai  jo trūksta, javai prastai žiemoja ir krūmijasi, nesukaupia reikalingų angliavandenių ir cukrų, o tai mažina jų žiemkentiškumą ir augimo rodiklius. Panaši situacija ir su kaliu (K), kurio pakankamas kiekis prisideda prie gausesnio šaknyno formavimosi, užtikrina geresnį vandens balansą ląstelėse, skatina medžiagų transportą augaluose ir skatina produktyvųjį krūmijimąsi. Optimaliausia, kai P ir K tręšiame vienu metu, nes šie elementai veikia sinergiškai ir pakankamas kalio kiekis užtikrina efektyvesnį fosforo pasisavinimą tręšiant per lapus.

Javų auginimo technologijose esminę funkciją atlieka manganas, cinkas ir varis (Mn, Zn, Cu). Remiantis augalų lapų tyrimais ir moksliniais tręšimo eksperimentais, nustatyta, kad bendras šių pagrindinių mikroelementų kiekis augalų audiniuose yra pasiskirstęs 3:2:0,5 santykiu. Todėl kai šių mikroelementų trūksta, rekomenduojama rinktis papildomą tręšimą per lapus,, ir trąšų sudėtyje parinkti veikliųjų medžiagų kiekius, panašius į minėtas proporcijas. Atliekant tiksliuosius ir gamybinius bandymus, pastebėta, kad papildomas javų tręšimas manganu, variu ir cinku iš rudens esmingai pagerina pasėlių žiemkentiškumą ir sustiprina augalų užsigrūdinimą prieš užšąlant dirvai.

Žieminiai kviečiai sudaro didžiausią dalį auginamų javų, tad jų auginimo technologija yra labai svarbi. Krūmijimąsi žieminiai kviečiai baigia pavasarį ir iškart pradeda formuoti stiebą bei struktūrinius derliaus elementus. Fosforas ir kalis yra pagrindiniai elementai tręšiant per lapus šiuo tarpsniu. Kol dirvos temperatūra žema, augalai negeba pasisavinti maisto medžiagų iš dirvos, todėl šaknyno stiprinimas ir optimalus jo suformavimas dar aktualesnis nei rudens laikotarpiu, nes azoto maisto medžiagos turi būti pasisavintos kuo greičiau. Iki pat krūmijimosi pabaigos kritiškai svarbūs Mn, Zn ir Cu kartu su aminorūgštimis, kurios veikia kaip natūralūs chelatai ir imobilizuoja mineralinius elementus. Manganas tiesiogiai dalyvauja II fotosistemos vandens molekulių skaidyme, o tokiu būdu užtikrinama energijos ir elektronų pernaša, kuri reikalinga cukrų gamybai. Tai pagrindinis augalų augimo principas. Kuo efektyviau išnaudojama fotosintezė, tuo produktyvumo geba intensyvesnė, o derliaus potencialas didesnis. Cinkas dalyvauja aktyvuojant fotosintezės fermentus, o jie kontroliuoja Kalvino ciklo eigą. Šis elementas taip pat reguliuoja žiotelių varstymąsi, o tai tiesiogiai veikia fotosintezės intensyvumą. Varis didina bendrą augalų atsparumą, tačiau jo reikia gerokai mažiau. Didėjant augalų biomasei ir bendram lapų plotui, padidėja magnio poreikis.Tai susiję su dar intensyvesne fotosinteze. Prieš žydėjimą svarbu panaudoti nedidelį kiekį boro, nes jis užtikrina optimalų žiedadulkių susidarymą, skatina tolygesnį javų žydėjimo procesą.

Kai migliniai javai patiria stresą, rekomenduojama į purškimo per lapus technologijas įterpti produktų, savo sudėtyje turinčių jūros dumblių ekstrakto, aminorūgščių komplekso, nes šiose medžiagose esantys bioaktyvūs komponentai (pvz., manitolis) veikia kaip osmoprotektantas ir gali padėti augalams ištverti nepalankias augimo sąlygas. Tai ypač aktualu, kai nėra kritulių, įsiveržia staigios karščio bangos ar numatomos šalnos. Dėl stimuliuojamųjų savybių jūros dumbliai skatina augimo procesus ir intensyvina produktyvumą. Vis dėlto atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad organinių produktų naudojimas turi būti kompleksinis sprendimas: svarbu derinti jų panaudojimą kartu su pagrindiniais mitybos elementais, NPK ir mikroelementais. Tik tokiu atveju galima pasiekti teigiamų rezultatų, nes organiniai produktai tiesiogiai neveikia augimo, priešingai nei maitinamieji tirpalai, tačiau dėl savo unikalios biocheminės sudėties gali aktyvuoti augalo ląstelėse vykstančius procesus, kurie bendrai išlaikys arba padidins būsimą derlių. Jūros dumblių produktus būtina naudoti prieš numatomą stresą, o praėjus nepalankioms sąlygoms rekomenduojama panaudoti produktus, turinčius didelį kiekį aminorūgščių. Jie regeneruos ląstelių gyvybinius procesus.

Augalams pasiekus pieninės brandos tarpsnį (BBCH 71) ir atliekant kokybinį tręšimą, svarbiausias azoto, kalio ir sieros su aminorūgštimis panaudojimas ant javų varpų. Šiuo atveju reikia naudoti kuo didesnį kiekį karbamidinio azoto turinčių produktų. Šiame tarpsnyje karbamido poreikis javams didžiausias ir norint pasiekti geriausių rezultatų rekomenduojama panaudoti ne mažiau kaip 20–25 kg gryno karbamido. Atliekant bandymus pastebėta, kad naudojant vien tik karbamidinį azotą labiausiai padidėja bendras baltymų kiekis. Vis dėlto šiuo tarpsniu labiausiai reikia kalio, nes turi įvykti cukrų translokacija iš atskirų augalo dalių (lapo, stiebo) į varpą, kad kokybiškai ir tolygiai užsipildytų grūdai. Taip pat svarbi ir siera, kuri įeina į baltymų sudėtį ir jų sintezės procesą, efektyvina azoto pasisavinimą, stabdo priešlaikinį augalų senėjimą, o tai tiesiogiai didina derlingumo potencialą, užtikrina tolygesnę brandą ir gausesnį derlių.

Aptariant kitų auginamų augalų tręšimą per lapus pagrindiniai veiksniai tie patys, o svarbiausia efektyvinti fotosintezės procesus. Papildomas rapsų tręšimas per lapus svarbus tiek rudenį, tiek ir pavasarį. Rapsams labiausiai reikia sieros ir boro. Šių elementų tręšiant per lapus privalo būti daug daugiau nei skiriame kitiems augalams. Boras yra ne toks judrus elementas augaluose, todėl geriausi rezultatai pasiekiami tręšiant papildomai keletą kartų rudenį ir pavasarį. Be jau minėtų elementų, svarbu palaikyti pakankamą kiekį mangano ir molibdeno bei kalcio, kuris stiprina rapsų pagrindinių stiebų sienelę, suteikia tvirtumo ir apsaugo jas nuo išorės pažeidimų. Po sėjos, kaip ir javams, rapsams, kai jie pasieka 2-3 tikrųjų lapelių tarpsnį, taip pat itin svarbus fosforas ir kalis. Ankštiniams augalams svarbu panaudoti didžiausią kalio kiekį turinčių produktų. Taip pat reikia nepamiršti boro ir molibdeno, nes šis elementas tiesiogiai atsakingas už kokybišką gumbelinių bakterijų susiformavimą ir jų išlaikymą per aktyvią vegetaciją. Ankstyvuoju augimo tarpsniu ankštiniams augalams reikia fosforo junginių turinčių produktų dėl energinių procesų ir jų balanso palaikymo, vykstančių ląstelėse. Kukurūzus tręšiant per lapus svarbu anksti panaudoti fosforą ir cinką, paprastai, kai kukurūzai pasiekia 2–6 lapelių tarpsnį, nes šių elementų poreikis tuomet būna didžiausias

Rudenį ir anksti pavasarį, atsinaujinus vegetacijai, labiau rekomenduojama tręšti suspensinėmis trąšomis, nes jos pasisavinamos palaipsniui ir tai gali trukti iki 10–14 dienų, o didėjant biomasei, kai pastebime, kad trūksta bet kokių elementų, nedelsiant reikia tręšti tirpalo pavidalo trąšomis, kurias augalai gali visiškai pasisavinti jau per pirmas 2–6 valandas po purškimo.

Mantas Kačiušis,

Produktų vadovas