Profesorius G. Šidlauskas: „Be azotinių trąšų pavasarį neišsiversime“

Trąšų, ypač azotinių, efektyvumas labai aktualus klausimas šių dienų žemės ūkiui, nes siekiant su mažiau išlaidų užauginti kuo daugiau produkcijos, ši netipinė žiema pateikia rimtą iššūkį – kaip tokiomis mums neįprastomis sąlygomis kuo efektyviau panaudoti trąšas, kad augalų derliaus ir jo kokybės potencialas su mažiausiomis sąnaudomis būtų maksimaliai išnaudotas.

Neįprastai šilta žiema lėmė, kad įšalas taip ir nesukaustė dirvožemio, tad tikėtina, kad maisto medžiagų išsiplovimas, ypač azoto, sieros, kalcio, magnio vyko visą vėlyvą rudenį ir žiemą. Augalų vegetacija, nors ir nebuvo intensyvi, tačiau kaip ir nebuvo nutrūkusi – vadinasi per visą žiemą žiemkenčiai naudojo rudenį augaluose sukauptas bei dirvožemyje esančias maisto medžiagas. Pavasarį jie neabejotinai pasitiks susilpnėję, o vietomis ir išsekę. Be to, žieminiai javai puikiai išsikrūmiję, vešlūs ir tikėtina, kad peržiemos be jokių nuostolių. Ir nors iki derliaus nuėmimo dar geras pusmetis ir gamta gali pateikti dar ne vieną siurprizą, tačiau šiandien galime prognozuoti, kad subręs gausus, galbūt net rekordinis, grūdų ir sėklų derlius. Bet tam būtina, kad augalai būtų sveiki, prižiūrėti ir sotūs.

Normaliam augalų augimui ir vystymuisi, kad jie subrandintų gausų, geros kokybės derlių, be vandens, šilumos ir saulės šviesos, būtinos ir maisto medžiagos, gaunamos iš trąšų. Viena svarbiausia jų – azotas, vaidinantis išskirtinį vaidmenį augalų gyvenime.

Azotas dalyvauja fotosintezės procese, kurio metu saulės energijos ir chlorofilo dėka, mineralinės medžiagos paverčiamos organiniais junginiais. Jis svarbus augalų ląstelių struktūrinių, genetinių ir metabolinių junginių komponentas, daugelio gyvybiškai svarbių organinių junginių, įskaitant amino rūgštis, baltymus, nukleorūgštis, fermentus ar chlorofilo molekulę, pagrindinė sudedamoji dalis. Azotas skatina vegetatyvinės masės kaupimąsi, suteikia augalui sodrią žalią spalvą. Iš visų būtiniausių maisto medžiagų būtent azoto trūkumas dažniausiai riboja pasėlių produktyvumą, struktūrinių derliaus elementų vystymąsi ar kokybinius derliaus parametrus, tačiau jo perteklius irgi nepageidautinas, nes skatina ligų paplitimą, pernelyg intensyvų žaliosios masės augimą, pasėlio išgulimą arba gali būti net pražūtingas augalui. Vidutiniškai azoto kiekis augale svyruoja nuo 1 iki 6 proc., o subalansuotas visų augalui būtinų maisto medžiagų naudojimas leidžia efektyviai panaudoti trąšas ir tikėtis gausaus derliaus.

Nors Žemės atmosferoje yra 78 proc. azoto ir augalai tarsi skendi jame, bet jie negali tiesiogiai įsisavinti molekulinės formos azoto. Dalį reikiamo azoto, augalai susiranda dirvožemyje, tačiau šalies dirvožemiai nepasižymi organinių medžiagų gausa, kuriose ir sukauptas azotas, tad augalų poreikiams patenkinti, tenka naudoti organines ir mineralines trąšas.

1913 m. vokiečių chemikams Fritz Haber ir Carl Bosch pirmą kartą istorijoje susintetinus amoniaką, sumažėjo žemės ūkio priklausomybė nuo biologinės azoto fiksacijos ir organinių trąšų naudojimo, atsivėrė galimybės gaminti tokias šiandien gerai žinomas ir populiarias azoto trąšas kaip amonio salietra, karbamidas, KAS-32, kalcio-amonio salietra ir daugybė kitų.

Azotą augalai beveik išimtinai įsisavina šaknimis iš dirvožemio ir tik labai nedidelę jo dalį gali įsisavinti per lapus. Tam geriausiai tinka lietuviškos amidinio azoto trąšos: karbamido-amonio salietros – KAS-32 (10-20 l/ha) ar karbamido (iki 10 kg/ha) tirpalas atskiestas vandeniu iki 200 litrų darbinio tirpalo ir tolygiai išpurkštas migliniais purkštukais. Tam kad šaknys įsisavintų nitratų (NO₃^–) ir amonio (NH₄⁺) jonus, organinės dirvožemio medžiagos visų pirmą turi mineralizuotis: baltymai – humusinės medžiagos – amino rūgštys – amidai – amoniakas. Mineralizacijos produktai ir jos intensyvumas priklauso nuo deguonies ir organinės medžiagos kiekio dirvožemyje, jos struktūros, dirvožemio reakcijos, temperatūros, drėgmės, anglies ir azoto (C:N) santykio, mikroorganizmų veiklos, kitų veiksnių. Tuo tarpu, tręšiant mineralinėmis trąšomis, maisto medžiagos augalams tampa prieinamos vos ištirpus granulei. Todėl vyraujant sausringam periodui, ryškėjant pasėlyje maisto medžiagų trūkumo požymiams ar augalams patekus į stresinę situaciją, efektyviausia naudoti skystąsias trąšas, nes net nereikia laiko granulei ištirpti.

Svarbu pažymėti, kad 2019 m. lapkričio pradžioje, siekiant įvertinti šalies žemės ūkio naudmenose susikaupusias mineralinio azoto atsargas LR Žemės ūkio ministerijos užsakymu LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorija surinko ir išanalizavo dirvožemio ėminius iš daugiau kaip 200 aikštelių įvairiose šalies vietose. Tyrimai parodė, kad 2019 m. rudenį mineralinio azoto 0-60 cm dirvožemio sluoksnyje buvo nustatyta mažai arba tik vidutiniškai. Jo vidurkis šalyje sudarė 46,9 kg/ha ir buvo 8 kg/ha mažesnis nei 2018 m. rudenį. Be to, 2019 m. rudenį, atskiruose šalies regionuose, mineralinio azoto kiekiai dirvožemyje ypač ženkliai skyrėsi, priklausomai nuo jų granuliometrinės sudėties ir žemės ūkio gamybos intensyvumo. Pavyzdžiui, jei Rytų Lietuvoje mineralinio azoto 0–60 cm sluoksnyje vidutiniškai buvo rasta 32,8 kg/ha, tai Vakarų – 43,7, o Vidurio Lietuvoje – 65,2 kg/ha. Tuo tarpu didžioje dalyje Žemaičių aukštumos bei Vakarų plynaukštės, Baltijos aukštumoje ir Pietryčių Lietuvos lygumoje, mineralinio azoto rasta mažiau nei 40 kg/ha, o didesnėje išvardintų regionų dalyje net ir mažiau kaip 30 kg/ha. Vadinasi, šiuose dirvožemiuose jau iš rudens mineralinio azoto atsargos buvo mažos arba labai mažos, kurios per žiemą tikrai nepasipildė. Kiek geresnė situacija Vidurio Lietuvos dirvožemiuose, kur mineralinio azoto atsargos buvo rastos kiek didesnės, tačiau po lietingos ir be pašalo žiemos, tikėtis mineralinio azoto kiekio dirvožemyje padidėjimo iš ties nereikėtų, greičiau priešingai, nes  per žiemą iš augalinių liekanų mineralizuojasi tik labai mažas azoto kiekis arba mineralizacija ir visai nevyksta, o dėl išsiplovimo jo kiekis, tikėtina, dar labiau sumažės.

Meteorologiniai duomenys rodo, kad vidutinė 2019 m. rudens – 2020 m. žiemos oro temperatūra buvo 2,5 – 7,4 ⁰C aukštesnė už 1924 – 2019 m. klimatinę normą. Ir nors kritulių kiekis 2019 m. rudenį sudarė apie 80 proc. klimatinės normos, tai jau 2020 m. sausio – vasario mėnesiais išlijo net 156 proc. klimatinio kritulių normos kiekio, tad maisto medžiagų išplovimas dar labiau suintensyvėjo.

Vadinasi, pavasarį žieminių javų ir rapsų vegetacijai atsinaujinant, bus ypač svarbu nesuvėluoti ir augalus kokybiškai patręšti lietuviškomis azotinėmis trąšomis. Taip pat, dėl maisto medžiagų išsiplovimo, mažo mineralinio azoto kiekio dirvožemyje, vešlių pasėlių ir laukiamo gausaus būsimo derliaus, kruopščiai įvertinus pasėlių būklę, visai augalų vegetacijai reikėtų susiplanuoti 10 – 20 proc. didesnes nei įprasta kokybiškų lietuviškų azotinių trąšų normas.

Prof. habil. dr. Gvidas Šidlauskas

UAB „Agrochema“ generalinio direktoriaus padėjėjas augalininkystei