Meilė savo darbui leido nesiblaškyti

Algirdas Krikščiūnas atsidavęs mūsų įmonei jau 45-erius metus ir niekada nėra pagalvojęs, kad norėtų išeiti dirbti kur nors kitur, kad būtų buvę kokių sunkių profesinių momentų per tuos netrumpus dešimtmečius.

Kilęs iš Marijampolės r. Dambavos kaimo, būdamas jaunas elektrikas į tuometinę Kapsuko (dab. Marijampolė) grūdų perdirbimo įmonę atėjo 1979-aisiais. Buvo baigęs Kauno 22-ąją profesinę technikos mokyklą, o po armijos 1,5 metų mokėsi Kauno politechnikos institute (dab. KTU, Kauno technologijos universitetas). Studijų nebaigė, nes sukūrė šeimą, reikėjo ją išlaikyti, atsirado kitų rūpesčių. Tačiau visiškai mokslų neatsisakė ir įstojo į Daugų žemės ūkio technikumą, kur 1990 m. įgijo techniko inžinieriaus specialybę.

„Visą amželį čia ir praleidau, nors keitėsi ir įmonės pavadinimai, ir jos vadovai“, – pasakoja Algirdas, pridūręs, kad dar prieš armiją teko padirbėti ir Kaune. Šiuo metu vis pagalvoja, gal jau laikas užleisti vietą jaunesniems. „Ateina metai ir reikia su viskuo susitaikyti, juk ir prisiminti sunkiau kai ką, ir kitų sunkumų su amžiumi pasitaiko. Pavargti, tai nepavargstu, gal jaunimas greičiau pavargsta“, – entuziazmo ir geros nuotaikos nestokoja marijampolietis.

Per darbų įkarštį laiko neskaičiuoja

Per tuos keturis dešimtmečius jam teko dirbti įvairiausius darbus. Iš pradžių buvo elektrikas, energetikas, vėliau – atsakingas už elektros, dujų ūkį. Vienu metu sugalvojo ir savo jėgom atrestauravo padalinio kontorą: išdažė sienas, išklijavo plyteles.

„Ir dabar daug ką dirbu, daug kas ant manęs, štai, su kolega Stasiu vargstam“, – linksmai kalba ilgametis „Agrochemos“ darbuotojas, šiuo metu einantis elektriko pareigas, nors nemažai tvarko dokumentacijos, be to, yra elevatoriaus operatorius.

Kaip pats teigia, visai nesijaudina, kokios jo pareigos: energetikas, elektrikas ar statybininkas. Visus darbus, anot jo, reikia gerai atlikti. O dabar elevatoriaus operatoriui – pats smagumas, darbymečio įkarštis. Tai susiję ir su dujų bei elektros ūkiu.

„Visą laiką elevatoriuje dviese, kolega ateina iš ryto, aš po pietų – ir lieku, kol išvažiuoja iš elevatoriaus paskutinė mašina. Ar vienuoliktą, ar dvyliktą, ar pirmą valandą nakties – nesvarbu“, – paprastai pristato savo darbą sudėtingiausiu laikotarpiu A. Krikščiūnas.

Jo žmona irgi dirbo ir dirba mūsų įmonėje. Vienu metu buvo Laboratorijos vedėja, dabar yra kitur. „Abu pensininkai ir abu dar dirbam, džiaugiamės, kad neveja“, – vėl smagiai dalijasi Algirdas. Paklaustas, ar nesunku abiem būti kartu ir darbe, ir namie, pašnekovas smagiai pasakoja, kad tikrai nesunku. Dar tuomet, kai įmonė gamino kombinuotuosius pašarus („kombikormą“) dažnai užsukdavo į laboratoriją. Be to, laboratorijoje tekdavo ir remontuoti, ir tvarkyti elektrą. „Šitiek metų gyvename ir viskas gerai“, – džiaugiasi darnia šeima mūsų įmonės darbuotojas. Kartu su žmona jie užaugino dukrą, turi jau vienuolikmetį anūką.

Siekia būti naudingas kitiems

Algirdas matęs ir dirbęs ne su vienu įmonės vadovu ir dabar, sako, susirašantis, pasiskambinantis įvairiais darbo klausimais, mat su visais sutaręs.

„Aš bendraujantis žmogus, – atviras A. Krikščiūnas. – Stengiuosi atlikti ir kiekvieną darbą, ar manęs prašė, ar neprašė, visą laiką noriu padėti ir kitiems.

Jaunimui patyręs specialistas linki sveikatos ir motyvacijos („ukvatos“) kibti į darbą, mat to, jis pastebi, jauniems žmonėms, dažnai įnikusiems į telefonus, ir pritrūksta. Kartais jis mato ir abejingumo savo darbui. Tai jį neramina.

„Aš ką turėjau, ką galėjau, ką sugebėjau, viską atidaviau įmonei – nekeisčiau savo gyvenime nieko, specialybės – taip pat, jei ir turėčiau galimybę viską pradėti iš naujo. Visada noriu, kad ne tik man, bet ir kitam būtų gerai“, – sako 45-erių metų darbo jubiliejų minintis Algirdas Krikščiūnas.