Kokie veiksniai daro didžiausią įtaką derliui?

Lietuvos teritorija nedidelė, tačiau sąlygos augalams skiriasi. Auginamų lauko augalų produktyvumui ir produkcijos kokybei įtakos turi abiotiniai ir biotiniai veiksniai. Vegetacijos metu augalams įtakos turi daugiau kaip 50 veiksnių, tačiau apie 40 iš jų veikia per dirvožemį. Pastaruoju metu ypač išryškėja abiotinių veiksnių (šviesa, šiluma, drėgmė, mitybos intensyvumas) įtaka.Būtų sunku neigti, kad abiotiniai veiksniai neturi įtakos biotiniams (veislė, mikrobiologiniai procesai ir maisto medžiagų transformacija dirvožemyje). Maksimalaus pasirinktai veislei būdingo produktyvumo galima tikėtis esant harmoningam visų gyvybiškai svarbių veiksnių santykiui. Šiandienos sąlygomis kai kuriuos abiotinius veiksnius lauko sąlygomis galima reguliuoti agrotechninėmis priemonėmis. Nei vieno augalams gyvybiškai svarbaus veiksnio negalima pakeisti kitu, nes kiekvienas iš jų atlieka tam tikrą vaidmenį. Pvz., optimizavus sėklų dygimo ir augalų augimo pradiniame etape sąlygas, galima kažkiek sumažinti kai kurių neigiamų veiksnių įtaką. Optimizavus augalų mitybą, galima sumažinti neigiamą dirvožemio rūgštingumo įtaką augalų augimui, galima padidinti augalų atsparumą ligoms ir t.t. Mažinant neigiamų aplinkos veiksnių įtakos intensyvumą, galima valdyti augalų augimą ir produktyvumą. Svarbu žinoti, kad skirtingame augalų augimo tarpsnyje kinta augalų reikalavimai aplinkai, taip pat kinta ir skirtingų veiksnių įtaka augalams. Jei viename augimo tarpsnyje augalai buvo atsparūs šalnoms, tai po kelių dienų, pasikeitus augimo tarpsniui, augalai šalnoms gali būti labai jautrūs. Įvertinus aplinkos veiksnių poveikį augalams, galima sakyti, kad poveikis gali būti  silpnas, palankus augimui ir vystymuisi bei ekstremalus. Apie augalų reakciją į besikeičiančias augimo sąlygas ir jų atsparumą, sprendžiama pagal fotosintezės aktyvumą ir kvėpavimo intensyvumą. Prieš renkantis augalų rūšis bei augalų veisles, reikia atkreipti dėmesį į augalų atsparumą nepalankiems veiksniams. Augalų atsparumas vertinamas pagal augalų gebėjimą išlikti ekstremaliomis sąlygomis, veikiant kažkuriam nepakeičiamam veiksniui. Optimizavus mitybą, augalų atsparumo nepalankiems veiksniams ribos esmingai išsiplečia. Augalai jautriai reaguoja į neigiamų aplinkos veiksnių poveikį, dažniausias atsakas – sumažėjęs produktyvumas. Augintojams būtina žinoti augalų reakcijas į aplinkos veiksnių poveikį, ruošiant tręšimo bei augalų priežiūros technologijas. Lauko augalų derlingumas ir fotosintezės intensyvumas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip efektyviai šaknys įsavina maisto medžiagas iš dirvožemio, o šaknų aktyvumas priklauso nuo jų aprūpinimo fotosintezės produktais, dirvožemio apsirūpinimo maisto medžiagomis, dirvožemio savybių (kiečio, tankio, aeracijos, temperatūros ir drėgnio), turinčių tiesioginės įtakos šaknų augimui ir aktyvumui. Šiuo metu šaknų išsivystymas ir morfologinė sandara labai svarbu, nes tik gerai išsivysčiusios šaknys geba aprūpinti augalus vandeniu ir maisto medžiagomis. Kuo didesnė šaknų masė ir išsišakojimas, tuo daugiau maisto medžiagų gali įsavinti augalai net vyraujant nepalankioms sąlygoms. Pavyzdžiu gali būti laukiniai augalai, kurių šaknų masė gerokai didesnė už antžeminės dalies biomasę. Augalai, turintys didesnį šaknų paviršių (maisto medžiagas augalai įsavina būtent dalimi, kurioje daugiausiai šakniaplaukių), geriau toleruoja drėgmės deficitą ir temperatūrų svyravimus, lyginant su augalais, turinčiais silpnas šaknis. Maisto medžiagų patekimui į augalą reikalingos specifinės sąlygos, jų įsavinimas vyksta tik aerobinėmis sąlygomis ir šaknys turi būti pakankamai aprūpintos fotosintezės produktais bei deguonimi. Jei dirvožemis supuolęs, jo aeracija vaidina svarbų vaidmenį šaknų siurbiamajai galiai bei biologiniams ir cheminiams maisto medžiagų transformacijos procesams dirvožemyje. Dėl to žiemkenčių akėjimas pavasarį paskatina augalų augimą ir pagerina dirvožemio būklę. Agrochemijos specialistams šiuo metu aktualu rasti patikimus lauko augalų produktyvumo valdymo sprendinius. Šiandienos sąlygomis, planuojant augalų tręšimą, naudotis tik agrocheminiais rodikliais nepakanka. Reikalingas kompleksinis dirvožemio funkcinių savybių vertinimas atskiriems lauko augalams. Toks vertinimas labai svarbus agronomams, siekiantiems suformuoti didžiausią galimą derlingumą ir gauti maksimalų pelną iš ploto vieneto. Augalo šaknų reikšmę pabrėžiame dėl to, kad daugelio lauko augalų, ypač žieminių kviečių, produktyvumas tiesiogiai priklauso nuo išgarinto vandens kiekio per lapus. Nuo daigo pasirodymo dirvos paviršiuje iki grūdų brandos šaknys turi paimti iš dirvožemio reikiamą kiekį vandens, kad užtikrintų transpiraciją ir minimalų turgorinį slėgį, reikalingą augalų augimui ir vystymuisi. Augalai primena talpą su vandeniu: kai talpa užpildyta, ji – tvirta. Kuo didesni augalai, tuo daugiau vandens jiems reikia transpiracijos palaikymui. Daugiau vandens augalams reikia šviečiant ryškiai saulei, vyraujant aukštai temperatūrai, esant mažam oro drėgniui ir pučiant vėjui. Šioms sąlygoms augalai labai jautrūs šį pavasarį, nes po žiemos išliko labai didelis pasėlių tankumas, mažai kritulių, maža santykinė oro drėgmė, naktimis šalnos, o dienomis šviečia saulė ir vyrauja stiproki vėjai. Tokiomis sąlygomis vandens garinimas per lapus į atmosferą viršija vandens patekimą iš šaknų į lapus, augalų ląstelės praranda turgorą, lapai praranda stangrumą, dalis nudžiūsta. Turgoro praradimas turi įtakos lapų pločiui, galima pastebėti, kad kai kuriuose žiemkenčių pasėliuose formuojasi siauri lapai. Tai – augalų savybė prisitaikyti prie aplinkos sąlygų ir subalansuoti vandens tiekimą nepalankiomis sąlygomis. Daugiausiai vandens žieminiai kviečiai išgarina prieš žydėjimą ir žydėjimo tarpsniu. Gerai, kad drėgmės užteko žiemkenčių krūmijimosi tarpsnio pabaigoje ir bamblėjimo tarpsnio pradžioje pavasarį, priešingu atveju augalai būtų atmetę šalutinius ūglius. Vertinant pasėlius kol kas galima sakyti, kad pasėlių tankumas daugeliu atvejų – optimalus. Neramu, kad drėgmės gali trūkti, formuojantis augalų generatyviniams organams. Trūkstant drėgmės, augalai formuos mažiau varpučių, o trūkstant drėgmės vamzdelėjimo tarpsniu, bus atmetami žiedai. Augalai gali aukoti stiebus, varputes, žiedus, jei drėgmės pritruks jau susiformavus augalo dalims. Sausringais metais dažnai matome varpose atmestus grūdus viršutinėje arba apatinėje varpos dalyje. Augalai dažniausiai atmeta paskiausiai susiformavusias dalis. Varputės apatinėje ir viršutinėje varpos dalyje susiformuoja paskutinės, dėl to tuščios viršutinės ir apatinės varputės rodo, kad augalus tam tikrą laiką veikė sausra arba šalnos. Kokia patirtis paguostų žemdirbius? Žinome, kad žieminiai kviečiai suformuoja gausų derlių ir esant mažam kritulių kiekiui, tačiau augalų šaknys turi pasiekti drėgmę dirvožemyje, o poros lapuose bus atvertos bent keletą valandų per dieną iki grūdų užsipildymo. Ribotos drėgmės sąlygomis svarbu išsaugoti optimalų pasėlio tankumą, kad varpose besiformuojantys grūdai nepatirtų drėgmės deficito. Taip pat augalų šaknų sistema turi būti gerai išvystyta. Šiuo metu sparčiai retėjančiuose pasėliuose matome silpnas augalų šaknis, priežasčių gana daug: sėklų kokybė, netinkamas sėklų paruošimas, netinkama dirvos struktūra ir t.t. Vandens kilimas iš šaknų į stiebus, lapus bei žiedynus bus lėtas, jei vanduo bus 1,5 – 2,0 m gylyje. Kai augalų lapuose esančios žiotelės užsidaro, antžeminė augalų dalis pildosi vandeniu, kol atsistato transpiracijai ir fotosintezei reikalingas minimalus turgorinis slėgis. Vyraujant sausringiems orams, labai svarbu išlaikyti tinkamos struktūros dirvožemį, kad augalų šaknys galėtų prasiskverbti į gilius sluoksnius. Tuomet naktį užsidarius žiotelėms šaknys pasirūpins, kad augalas užsipildytų vandeniu, ryte augalų turgoras bus pakankamas, kad žiotelės lapuose būtų atvertos bent kelias valandas, kol augalas praras turgorą ir užsivers žiotelės. Pilnai išsivysčiusiuose augaluose vidudienį, kai vandens poreikis didžiausias, slėgis augale siekia 50 atmosferų. Kuo augalai geriau aprūpinami vandeniu, tuo didesnis lapų paviršius ir kuo daugiau bus atvertų žiotelių, tuo didesnė transpiracija ir, savaime suprantama, didesnis augalų produktyvumas. Jei nekreiptume dėmesio į tokius veiksnius, kaip lietus, piktžolių naikinimas (kad kultūriniams augalams liktų daugiau vandens), vandens išgaravimo iš dirvožemio ribojimas bus labai svarbus veiksnys, aprūpinant augalus vandeniu. Vandens praradimui iš dirvožemio įtakos turi dirvos paviršiaus ir santykinio oro drėgnio skirtumas, oro masių judėjimas dirvos paviršiuje, debesuotumo, oro temperatūros bei dirvožemio struktūros. Labai svarbus vaidmuo tenka dirvos kapiliarams, nuo dirvožemio struktūros priklausys vandens judėjimo greitis į paviršių. Nesuvaldžius dirvožemio drėgmės režimo, optimalaus augalų produktyvumo sunku tikėtis, neapribojus vandens išgaravimo iš dirvožemio – neverta kalbėti apie kitus augalų produktyvumą ribojančius veiksnius, tuo labiau, kad didesnė jų dalis bus susijusi su dirvožemio drėgniu ir kitomis jo savybėmis. Svarbiausia – išsaugoti tinkamą dirvožemio struktūrą, kuo ilgiau išlaikyti drėgmę, matome, kad jau kelinti metai kartojasi panašus sausringų metų scenarijus. VDU ŽŪA doc. Vytautas Liakas.