Ką reikia žinoti apie sierą ir kodėl ji būtina gausiam derliui

Siera – vienas svarbiausių ir būtinų augalų augimui mitybos elementų. Pastaraisiais metais, dėl mažėjančios taršos, pasėliuose vis dažniau pasireiškia sieros trūkumas, o jos svarba augalininkystės produktų gamyboje vis labiau pripažįstama ir vis garsiau siera, kartu su azotu, fosforu ir kaliu, vadinama ketvirtuoju makroelementu, ypač jeigu kalbama apie aliejinius, ankštinius ar pašarinius augalus, kai kurias daržoves, kurios pasižymi padidintu poreikiu sierai. Minėtuose augaluose sieros kiekis sausose medžiagose prilygsta fosforo kiekiui. Siera augaluose atlieka įvairias, dažniausiai gyvybiškai svarbias, funkcijas. Apie 90 proc. sieros sutelkta amino rūgščių ir baltymų sudėtyje. Siera būtina chlorofilo molekulės formavimosi, riebalų, proteinų, cisteino, metionino ir kitų amino rūgščių sintezės, azoto metabolizmo procesuose. Įeina į daugelio fermentų ir vitaminų sudėtį. Vykstant medžiagų apykaitai, siera redukuojama ir paverčiama disulfidine ar sulfohidriline siera. Redukcijos proceso dėka, augalų ląstelėse palaikomi pakankamo dydžio oksidacijos ir redukcijos potencialai. Ankštiniams augalams siera būtina atmosferos azoto fiksacijai. Siera organinių junginių sudėtyje česnakui, garstyčioms ar svogūnui suteikia specifinį kvapą. Siera svarbi ir žiemkenčių užsigrūdinimo procesams, gerina derliaus kokybinius rodiklius. Sieros trūkumas labiau tikėtinas lengvos mechaninės sudėties smėlinguose dirvožemiuose, kuriuose mažai organinių medžiagų (> 2%). Trūkumą dar labiau paryškinti gali didelis kritulių kiekis,  kuris iš dirvožemio išplaus dalį judrių sulfatų. Tačiau net ir turtinguose organinėmis medžiagomis dirvožemiuose, kai mineralizacijos procesas nėra intensyvus (žema temperatūra) ir organinės medžiagos skaidomos lėtai, gali pasireikšti sieros trūkumo požymiai. Sieros trūkumas gali pasireikšti ir sausros metu regionuose, atitolusiuose nuo industrinių rajonų ir pan. Siera augaluose nejudri, tad nepernešama iš senesnių organų į jaunus. Todėl sieros trūkumas pirmiausia pastebimas ant jaunesnių lapų, o trūkumo simptomai – šviesiai žalia ar net gelsva spalva, mažesni augalai, sulėtėjęs augimas. Simptomai gali skirtis tarp augalų rūšių, kai kuriuos lengva nepastebėti arba supainioti su azoto trūkumo požymiais, ypač javuose ir varpinėse žolėse. Pavyzdžiui, kukurūzuose sieros trūkumas pasireiškia kaip tarpgyslinė chlorozė, kviečiuose visas augalas tampa blyškus, o ypač jaunesni lapai, bulvėse gali atsirasti balkšvų dėmių, rapsų žiedai turės šviesiai geltonos arba beveik baltos spalvos žiedlapius ir pan. Dirvožemyje didžioji sieros dalis sukaupta organinėse medžiagose, tačiau kad siera taptų prieinama augalams, organinės medžiagos pirmiausia turi mineralizuotis, o siera mineralizacijos procese turi būti išskirta iš organinių medžiagų. Mineralizacija, tai mikroorganizmų veiklos rezultatas. Organinės medžiagos mineralizacijos produktai ir paties proceso intensyvumas priklauso nuo jos struktūros, dirvožemio temperatūros, drėgmės, dirvožemio rūgštingumo ir deguonies kiekio jame, anglies ir azoto (C:N) santykio, mikroorganizmų veiklos ir kitų veiksnių. Augalai negali tiesiogiai absorbuoti elementinės sieros, bet dirvožemio mikrobų veiklos dėka, elementinė siera yra paverčiama į sulfatinę formą (SO4^-2), kurią vienintelę gali absorbuoti augalų šaknys ir kurią lengvai įsisavina augalai. Šis procesas gali trukti nuo kelių dienų iki savaičių, priklausomai nuo dirvožemio temperatūros ir drėgmės sąlygų. Tačiau dėl neigiamo krūvio neorganinė sulfato forma (SO4^-2) yra labai judri dirvožemyje, todėl gausūs krituliai gali iš dirvožemio išplauti didelius sieros kiekius. Siekiant išvengti galimo sieros, kaip ir kitų augalų maisto medžiagų, trūkumo, rekomenduojama atlikti agrocheminius dirvožemio tyrimus, tačiau jie gali parodyti tik augalų maisto medžiagų trūkumo tikimybę, kuriai pagrįsti reikalinga koreliacija tarp mitybos elementų ir pasėlio atsako į panaudotas trąšas. Vertinant judrių (NO₃, Ca, Mg, SO₄ ir kt.) maisto medžiagų kiekius dirvožemyje, reikėtų atsižvelgti ir į galimą jų išplovimą iš viršutinių dirvožemio sluoksnių, tačiau esantys ar patekę į gilesnius sluoksnius taip pat bus prieinami išsivysčiusioms augalų šaknims. Todėl tikrąjį augalų apsirūpinimą maistu parodys ir įvertins tik augalų audinių tyrimai vegetacijos metu. Ir nors gali būti jau vėlu subalansuoti visas trūkstamas medžiagas, tačiau tokia informacija pasitarnaus ateities pasėliams kaip indėlis į gausų, kokybišką derlių. Įvairių literatūros šaltinių duomenimis, jeigu javų sausoje medžiagoje bamblėjimo metu bendros S yra mažiau kaip 0,2% arba azoto ir sieros santykis (N:S) didesnis kaip 10-15:1, tai rodo sieros trūkumą. Rapsuose sieros trūksta, jeigu žydėjimo pradžioje bendros S mažiau kaip 0,4% sausoje medžiagoje arba azoto ir sieros (N:S) santykis didesnis kaip 5-10:1. Varpinėse žolėse plaukėjimo pradžioje bendros S sausoje medžiagoje turėtų būti ne mažiau kaip 0,25% arba azoto ir sieros (N:S) santykis mažesnis kaip 8-12:1. Priimta, kad sieros kiekis ir koncentracija nurodoma kaip SO₃ kg ha^-1 ir SO₃ %. Tačiau kartais sieros kiekis ar koncentracija nurodoma kaip S arba kaip SO₄ kg ha^-1 ir S arba SO₄ %. S konvertuojama į SO₃ padauginus iš 2,5, o į SO₄ – padauginus iš 3. Bendru atveju, priklausomai nuo planuojamo užauginti derliaus, dirvožemio cheminių – fizikinių parametrų, meteo sąlygų, priešsėlių ir pan. žieminiams javams su pirmuoju pagrindiniu tręšimu pavasarį rekomenduojama vidutiniškai išberti 25-50 kg ha^-1 SO₃, žieminiams rapsams – 50-75 kg ha^-1 SO₃ vegetacijai atsinaujinant, ankštiniams augalams 25-35 kg ha^-1 SO₃, bulvėms ir runkeliams – 20-40 kg ha^-1 SO₃, vasariniams javams – 20-30 kg ha^-1 SO₃ prieš sėją ar sodinimą. „Agrochemos“ asortimente turime amonio sulfatą, amonio tiosulfatą, kompleksines azoto, fosforo ir kalio trąšas su siera vasarojaus tręšimui, „Achemos“ gaminamą KAS+S, azoto trąšas su siera (N27S4,5) bei ūkininkų tarpe populiarias „Agrochemos“ gaminamas skystąsias azoto ir sieros trąšas LYDERIS 25 + S3 ir LYDERIS 27 + S6. Jų sudėtyje visų trijų formų azotas: amidinis (N-NH₂) – 12 ir 13 proc., amoniakinis (N-NH₄) – po 8 proc. ir nitratinis (N-NO₃) – 5 ir 6 proc. SO₃ – 7,5 ir 15 proc. Tirpalų pH – 6,5 ir 7,7, kristalizacijos temperatūros – minus 14 ir minus 3 ⁰C, tirpalų tankiai prie plius 20 ⁰C – 1,27-1,33 ir 1,24–1,34 t m^-3. Skystosios azoto ir sieros trąšos LYDERIS 25 + S3 ir LYDERIS 27 + S6 – tai bespalviai, skaidrūs arba rusvi, silpnai drumsti skysčiai, turintys silpną amoniako kvapą. Jie nedega, nesprogsta, negaruoja, termiškai patvarūs, nesudaro nuodingų junginių su kitomis medžiagomis esančiomis ore. Į trąšų sudėtį įeina korozijos inhibitorius. LYDERIS 25 + S3 gaminamas karbamido-amonio salietros tirpalo ir amonio sulfato pagrindu.  Siera praturtintos LYDERIS 27+S6 trąšos, tai KAS ir amonio tiosulfato (NH₄)₂S₂0₃) mišinys. Tokia technologija leidžia ne tik padvigubinti sieros kiekį trąšose, bet ir užtikrina technologiniu bei agronominiu požiūriu puikias trąšų savybes. Siera praturtintos trąšos visų pirma skirtos geriau patenkinti sieros trūkumui jautrių augalų (rapsai, rapsiukai, garstyčios, aliejiniai ridikai, kukurūzai, ankštiniai augalai, kopūstinės daržovės ir kt.) poreikį sierai, tačiau gali būti efektyviai naudojamos ir kitų augalų tręšimui, ypač ūkininkaujant lengvesnės mechaninės sudėties dirvožemiuose. Patekusi į dirvą tiosulfato siera beveik lygiomis dalimis virsta oksiduota (sulfatinė – SO₄^-2) ir laisva (elementinė – S⁰) formomis, nes nepatvarus tiosulfato anijonas dirvožemyje iš karto skyla, sudarydamas sulfato anijoną (SO₄^-2) ir koloidinę (elementinę) (S⁰) sierą. Augalai gali įsisavinti tik sulfatinę (SO₄^-2) sierą. Todėl koloidinė siera įsisavinama lėčiau ir vėliau, nes visu pirma iš elementinės (S⁰) ji turi būti oksiduota iki sulfatinės (SO₄^-2) formos. Vadinasi teoriškai, tręšimui kaip sieros šaltinį naudojant tiosulfatą, augalai siera aprūpinami tolygiau ir ilgesnį laiką, palyginus su amonio sulfatu, kuriame visa siera yra sulfato (SO₄^-2) formoje. Be to, naudojant tiosulfatą, ypač lengvos mechaninės sudėties dirvožemiuose, dėl laipsniško sulfato anijonų susidarymo, sumažėja judrių sulfatų išsiplovimo rizika net ir gausių kritulių atveju. Amonio tiosulfatas niekada nebuvo registruotas kaip ureazės ar nitrifikacijos inhibitorius, tačiau naudojant didelius jo kiekius, ypač įterpiant lokaliai, vyraujant aukštai oro temperatūrai ir esant sausam dirvožemiui, buvo pastebėta, kad tiosulfatas gali kiek sulėtinti karbamido hidrolizę, amidinio (N-NH₂) azoto virsmą amoniu (NH₄⁺), o tuo pačiu ir amoniako (NH₃) dujų emisiją. Vienok tikėtina, kad šis slopinamasis poveikis greičiausiai atsiranda ne dėl paties tiosulfato, bet dėl tarpinio produkto – tetrationato susidarymo oksidacijos procese, kas gali kiek sumažinti azoto išgaravimo nuostolius ir taip padidinti azoto trąšų efektyvumą karšto klimato sąlygomis. Nors tiosulfato tirpalo pH yra beveik neutralus (6,5 – 7,8), jam oksiduojantis, susidaro sieros ir azoto rūgštys, todėl dirvožemis kontakto vietose gali šiek tiek parūgštėti kas, tikėtina, padidins kai kurių mikroelementų tirpumą bei prieinamumą augalų šaknims. Skystųjų azoto trąšų, praturtintų siera, naudojimo būdai, normos ir laikas tokie pat kaip ir tręšiant LYDERIS 25 + S3 tirpalu. Pavasarį žieminių rapsų vegetacijai atsinaujinant rekomenduojama išlaistyti 300-450 l ha^-1 skystųjų azoto trąšų su siera, o žieminiams javams – 200-350 l ha^-1. Papildomiems žiemkenčių tręšimams vegetacijos metu reikėtų išlaistyti 100-200 l ha^-1 skystųjų azoto trąšų su siera. Tikėtina, kad po šios netipingos žiemos, puikiai peržiemoję žiemkenčiai, derliaus potencialui realizuoti, turės didesnį poreikį mikroelementams. Todėl pasibaigus šalnoms, būtų tikslinga žieminiams javams išpurkšti iki 10 l ha^-1 LEADER SUPER, o žieminiams rapsams dar pridėti ir 2 l ha^-1 LEADER BOR skystųjų trąšų. LEADER SUPER sudėtyje subalansuoti visi pagrindiniai makro ir mikroelementai, o LEADER BOR aprūpins rapsus jiems ypač reikalingu boru. Mikroelementinės trąšos skiedžiamos vandeniu iki 200 l ha^-1 darbinio tirpalo ir purškiamos migliniais purkštukais. Žieminių javų ir rapsų tręšimą per lapus LEADER SUPER ir LEADER BOR trąšomis galima kartoti kas 10-15 dienų, priklausomai nuo pasėlio poreikio. LYDERIS 25 + S3 ir LYDERIS 27 + S6 skystosiomis trąšomis efektyvu prieš sėją ar sodinimą patręšti ir vasarojų, ypač atsižvelgiant į tai, kad šiais metais prognozuojamas sausesnis ir 2-3 laipsniais karštesnis vegetacijos periodas. Skystųjų azoto trąšų su siera vidutinė norma vasariniams rapsams – 300-400 l ha^-1, javams – 200-300 l ha^-1, cukriniams runkeliams ir kukurūzams – 300-400 l ha^-1, ankštiniams augalams – 100-200 l ha^-1. Papildomam vasarojaus tręšimui reikėtų išlaistyti 100-200 l ha^-1 skystųjų trąšų. Trąšos laistomos čiurkšliniais purkštukais ir vandeniu neskiedžiamos. Vasarojaus tręšimui per lapus bus efektyvios LEADER SUPER – 5-7 l ha^-1 ir LEADER BOR 1-2 l ha^-1 mikroelementinės trąšos, atskiestos vandeniu iki 200 l ha^-1 darbinio tirpalo ir išpurkštos migliniais purkštukais. Vasarojaus tręšimą per lapus LEADER SUPER ir LEADER BOR trąšomis galima kartoti kas 10-15 dienų, priklausomai nuo augalų poreikio. LEADER SUPER ir LEADER BOR skystąsias trąšas galima maišyti su insekticidais ir fungicidais. Patartina purkšti vėsesnę, ūkanotą, nevėjuotą dieną, nepamirštant tinkamai subiržyti pravažiavimus. Prof. habil. dr. Gvidas Šidlauskas,

UAB „Agrochema“ generalinio direktoriaus padėjėjas augalininkystei