Agronomui turi patikti išartos dirvos kvapas

Sėkmingas ūkininkavimas neatsiejamas nuo agronomijos. Kaip pasikeitė agronomo darbas per daugiau kaip 30 Lietuvos nepriklausomybės metų, su kokiais iššūkiais susiduria šiuolaikinis agronomas, sutiko pasidalyti patirtį sukaupę vyresnioji agronomė konsultantė, Lietuvos agronomų sąjungos narė, pelniusi Garbės nario vardą už nuopelnus Lietuvos agronomų sąjungai ir aktyvią, reikšmingą veiklą regiono, rajono mastu Gertrūda Indilienė ir vyresnysis agronomas konsultantas Jonas Norbutas.

Kalbantis Agronomo dienos išvakarėse išryškėja šios profesijos svarba, sunkumai ir privalumai.

Agronomijos galimybės išsiplėtė

„Agronomas turi būti plačių pažiūrų, labai apsiskaitęs, daug žinoti iš įvairių sričių. Juk keičiasi klimatas, kartu ir dirvožemiai, yra ES reikalavimai, tad agronomo pareiga suvaldyti situaciją“, – sako mūsų Gertrūda Indilienė.

Nėra dvejų vienodų metų. Kiekvieni vis atneša naujų iššūkių: tai sausros, tai liūtys, tai šalnos, tai ledai. Gertrūda atvira, kad mūsų dirvožemiai nualinti, pasikeitusi jų struktūra, tad agronomo darbas ir yra padėti išlaikyti ir didinti humuso kiekį dirvožemyje, kad dirvožemis kuo ilgiau tarnautų ir neštų didžiausią naudą.

„Gyvename kartų kaitos laikotarpiu. Senieji ūkininkai atsitraukia, ateina jaunoji karta. Jie yra labai apsiskaitę, inovatyvūs, naudojasi įvairiomis technologijomis. Tad agronomas turi būti tokio ir aukštesnio lygio. Negali žinoti mažiau, – dalijasi mintimis Gertrūda. – Kartais mūsų patirtis neatsveria to, ko nori jaunoji karta. Kita vertus, nors jaunimas stipriai žengia į priekį, jiems pritrūksta fundamentinių žinių. Jie nori rezultato čia ir dabar. O su žeme taip nebūna. Visur reikia palengva, nes nebūna lengvų sprendimų ir greitų atsakymų.“

Paklausta, kaip skiriasi agronomo darbas prieš ir po nepriklausomybės, G. Indilienė prisimena, kad sovietmečiu agronomas buvo įstatytas į rėmus, viską lėmė partijos ir vyriausybės sprendimai: buvo pasakyta, kada sėti ir ką. Nebuvo savarankiško sprendimo laisvės. Žinoma, buvo ūkių vadovų, kurie mokėjo išlaviruoti.

„Šiuo metu daugelis ūkininkų samdo agronomus ir visiškai pasitiki jais, kartais gal ir per daug aklai. Tad agronomija dabar ir anksčiau labai skiriasi: darbo pobūdžiu, sprendimais, technologijomis, technika (kokia technika buvo prieš 30 metų?). Tai nepalyginami dalykai. Dar yra ES reikalavimai, kuriuos dažnu atveju svarsto ir priima žmonės, visiškai nenumanantys apie žemės ūkį. Ir tai skaudžiai atsiliepia ūkininkams.

Dabar be proto įdomu dirbti agronomu. Didžiulis informacijos srautas, reikia tik atsirinkti kas mums tinka. Gali panaudoti naujausias technologijas, kurios žinomos visame pasaulyje, dirbti su naujausia technika, su naujausiais padargais“, – džiaugiasi specialistė, sakydama, kad ji mokosi kiekvieną dieną.

„Visada reikia turėti galvoje, kad žemė neužmiršta klaidų. Jeigu mes mokame teisingai pritaikyti ir įvaldyti naujas technologijas, naujus žemės paruošimo, sėjos būdus, viskas gerai. Tačiau jei bandoma tai daryti neturint žinių, reikiamos įrangos, nepasirengus, lieka piktžolynai, su sunkiasvore technika suslėgtas dirvožemis ir sugadinta žemė: turime sugadintų galulaukių, kur vanduo laikosi, kur užmirkę. Naujoves reikia priimti labai atsakingai, kad nepadarytume žemei blogai“, – teigia vyresnioji agronomė konsultantė.

Vis dėlto didžiausias žemdirbio sunkumas, kad esi priklausomas nuo dangaus. O šiuo metu gamta labai pasikeitusi, nežinai, kada sėti, kada pjauti, kada ledai užeis. Štai, ir šiemet ūkininko, su kuriuo dirba Gertrūda, pusę rapsų lauko išmušė ledai, ir viskas.

Gertrūdai antrina ir Jonas, papildydamas, kad sovietmečiu informacijos buvo ribotai. Dabar atvirkščiai – per daug informacijos, tad pagrindinis agronomo darbas, anot J. Norbuto, atrinkti, kas geriausia, efektyviausia ūkyje. Dabartinio agronomo užduotis – padėti susigaudyti informacijos sraute, antras dalykas – iškilus problemoms padėti.

„Turi žinoti visus produktus, ne tik savo įmonės. Ekonominis efektyvumas dabar svarbiausia. Klaidos žemės ūkyje – brangios, nes jas galima ištaisyti tik po metų, todėl į viską reikia žiūrėti atsakingai. Žemės ūkyje dabar daugėja pardavėjų, o konsultantų yra mažai ir mažėja. Aš pats darau nemažai eksperimentų nuo pavasario iki rudens, kad matyčiau rezultatą. Kartu ir pats tobulėju, matau efektyvumą, ypač naujų produktų“, – apie darbo niuansus pasakoja J. Norbutas.

Anot jo, agronomo tikslas – pasiekti kuo didesnį efektyvumą. Ieškoti sprendimų tiek agronominiu, tiek efektyvumo požiūriu, kad ūkininkas gautų kuo didesnės naudos iš hektaro. Klaidų negali būti.

Pradedantiesiems mūsų specialistas linki nesustoti tobulėti, nestovėti vietoje, būti dviem žingsniais priekyje.

Kilęs iš agronomų giminės

Vyresnysis „Agrochemos“ agronomas konsultantas Jonas Norbutas mūsų įmonių grupėje dirba nuo 1998 m. Iš viso turi daugiau kaip 43-ejus metus patirties žemės ūkyje. Gimė ir užaugo šeimoje, kur keturi agronomai: tėvai ir brolis Romualdas.

„Man įaugę į kraują žemės ūkis ir agronomija. Profesijos pasirinkimas buvo aiškus, brolis įstojo į Žemės ūkio akademiją pirmas, aš – po metų. Man buvo lengviau, nes jau viskas aišku“, – dalijasi prisiminimais Jonas.

Po studijų jis gavo paskyrimą į tėviškę – Akmenės rajoną, S. Daukanto kolūkį – augalų apsaugos agronomu, vėliau baigė vadovaujančių darbuotojų kursus ir buvo paskirtas rajono vyriausiuoju agronomu, ten išdirbo 8-erius metus. Kaip sako Jonas, „per savo karjerą niekada neteko pačiam ieškoti darbo, darbas surasdavo mane“.

„Teko ir ūkininkus mokyti, ir žemes dalinti, nes vyko reformos“, – teigia J. Norbutas. Po tų atsakingų metų jis dirbo privačiose įmonėse.

Šiemet švenčiantį 65-erių metų jubiliejų specialistą sveikino ir Naujosios Akmenės meras, savivaldybės darbuotojai. Padėkota už didelį indėlį į žemės ūkio puoselėjimą.

Nenuvylęs pasirinkimas

Kalbėdama apie profesinį kelią G. Indilienė sako niekada nesigailėjusi savo pasirinkimo. Mat tuomet jai, besirenkančiai studijas buvo svarbu, kad darbas būtų nemonotoniškas, susijęs su gamta, žmonėmis.

„Aš esu užaugusi labai gražioje vietoje prie Platelių ežero, tai man gamta buvo viskas: ėjom, keliavom, bridom, plaukėm. Man sekėsi chemija ir biologija, žinojau, kad į mediciną nestosiu, nes ten mokytis aš neturiu pinigų. Bet mane traukė dirbti su žmonėmis, tad nežinodama, ką daryti, paklausiau tėčio. Jis ir pasiūlė būti agronome. Sakė, kad niekada nebūsiu viena ir mano žinios bus visur pritaikomos: tiek šiltnamiuose, tiek ūkyje, tiek kitur“, – pradžią prisiminė pašnekovė.

Mokslai jai sekėsi, tad baigusi studijas iš karto pradėjo dirbti vadovaujantį darbą Kupiškio žemės ūkio skyriaus vyr. agronomo pavaduotoja sėklininkystei ir sakosi neragavusi kolūkio agronomo duonos. Pertvarkos metu darželius kaime uždarė, teko „dirbti mama“, tad jos agronomo diplomas laikinai atgulė į stalčių. Nuo 2003 m. Gertrūda dirbo padalinio vadove „Agrochemoje“, dabar – įmonės vyresnioji agronomė konsultantė.

G. Indilienė aktyvi Agronomų sąjungos narė, tad 2015 m. atkūrė LAS Kupiškio r. skyrių ir iki šiol yra jo vadovė, nuo 2016 m. – LAS valdybos narė.

Gertrūda įsitikinusi, kad jei žmogus nenori būti prie žemės, agronomija jam netiks, nes šiai specialybei reikia žemę mylėti, žemė turi jam kvepėti.

„Jeigu žmogui kvepia suarta žemė, iš jo galima padaryti agronomą“, – juokiasi patyrusi specialistė.

Jos pagrindinė veikla – konsultuoti ūkininkus: kaip ir ką purkšti, ką sėti, kada ką daryti. Vis dėlto patį galutinį sprendimą priima ūkininkai. Tuo agronomo konsultanto darbas ir skiriasi nuo ūkio agronomo, kuris pats turi nuspręsti, kokius sprendimus kada daryti.

„Mes konsultuojame, o jie daro. Mano atsakomybė yra tinkamai pakonsultuoti, ūkio agronomo atsakomybė – laiku viską panaudoti ir padaryti“, – darbo specifiką patikslina Gertrūda.

Ji jautriai sako, kad agronomas turi ir sugebėti išklausyti, žinoti ūkininko dalią, sunkų kaimo žmogaus darbą: karštį, bemieges naktis. Juk žemdirbiui nėra darbo iki 17 val., kur uždarei duris ar užvertei sąsiuvinį. Taip ir agronomams.

„Jei negyvensi ūkininko gyvenimo – būsi blogas agronomas“, – reziumuoja Gertrūda Indilienė.